Bet kokiu atveju nuostata, kad apskritai menas ir ypač literatūra visuomenėje yra mažumos prerogatyva, man rodosi nesveika ir bauginanti. Aš nesiūlau valstybės pakeisti biblioteka – nors ši mintis mane ne sykį aplankė,– bet neabejoju, kad jeigu mes savo valdovus rinktumėm pagal jų, kaip skaitytojų, patirtį, o ne jų politines programas, žemėje būtų mažiau skausmo. Aš manau, kad potencialų mūsų likimų valdovą reiktų klausinėti visų pirma ne apie tai, kaip jis įsivaizduoja užsienio politikos kryptį, o apie tai, koks jo požiūris į Stendhalį, Dickensą, Dostojevskį. Bent jau vien dėl to, kad literatūros kasdienė duona yra būtent žmogiškoji įvairovė ir bjaurastis; ji, literatūra, yra patikimas priešnuodis – kad ir kokie jie būtų – esantys ar būsimi – bandymams totalitariai, masiškai spręsti žmogaus egzistavimo problemas. Blogiausiu atveju, kaip moralinio draudimo sistema ji kur kas efektingesnė nei viena ar kita tikėjimo sistema ar filosofinė doktrina.

      Nes negali būti įstatymų, ginančių mus nuo mūsų pačių, nė vienas baudžiamasis kodeksas nenumato bausmės už nusikaltimą literatūrai. Ir iš šių nusikaltimų sunkiausi yra ne autorių persekiojimas, ne cenzūros suvaržymai ir panašūs, ne knygų deginimas. Egzistuoja sunkesnis nusikaltimas – panieka knygoms, jų neskaitymas.

J. Brodskis

 

 

„Šiandien čia pasakojama apie V. Šekspyrą...“ V. Šekspyrui prisiminti

Virtuali parodaPAULIUI ŠIRVIUI – 95

Virtuali parodaM. K. ČIURLIONIUI – 140

Virtuali parodaBRONIUI RADZEVIČIUI– 75